Iš daugelio pasaulio virtuvių ypač išsiskiria italų virtuvė, kurioje naudojami prieskoniai, ne tik pagerinantys maisto skonį, bet ir kenkiantys sveikatai. Kai kuriuos iš jų verta įtraukti į savo kasdienį valgiaraštį, o du populiariausi, be abejo, yra bazilikas ir raudonėlis. Jie ne tik džiugina unikaliu skoniu ir aromatu, bet ir leidžia papildyti svarbiausių maistinių medžiagų atsargas.

Italų virtuvė mums asocijuojasi su šios nuostabios šalies šiluma ir kartu su daugybe populiarių patiekalų, tarp kurių neabejotinai pirmauja įvairių rūšių makaronai, patiekiami su įvairiais kvapniais padažais. Dauguma jų gaminami iš pomidorų ir kitų daržovių, tačiau nuolat diskutuojama apie jų poveikį sveikatai, visų pirma apie tai, ar jie tukina, ar ne.

Negalima paneigti, kad tam tikri patiekalai, ypač tradicinės itališkos virtuvės, gali tapti didėjančio antsvorio ir nutukimonors taip yra ne visada. Tačiau dauguma mitybos specialistų pabrėžia jos naudą sveikatai, kuri būdinga daugumai Viduržemio jūros regiono virtuvės patiekalų. Joje daug daržovių, vaisių, mažiau mėsos ir daug žuvies bei jūros gėrybių. Dauguma patiekalų gaminami su itin sveiku alyvuogių aliejumi, dažniausiai extra virgin, arba ypač tyru alyvuogių aliejumi.

Pirmuoju smuiku groja prieskoniai, kurie visiškai skiriasi nuo mūsų šalyje naudojamų prieskonių, o dažniausiai naudojami du – bazilikas ir raudonėlis. Juos galima naudoti džiovintus,tačiau tikras italų virėjas ir namų šeimininkė visada naudoja šviežius sode ar vazone užaugintus lapelius, kurie išlaiko visą savo maistinę vertę.

Šių dviejų skanių ir sveikų žolelių aprašymą abėcėlės tvarka pradėsime nuo baziliko. Tai augalas, žinomas nuo seniausių laikų, turintis daugybę veislių ir plačiai naudojamas ne tik kulinarijoje, bet ir medicinoje bei kosmetikoje. Bazilikas yra šviesiažiedžių šeimos narys, žinoma beveik 70 rūšių, augančių įvairiose pasaulio vietose, bet daugiausia subtropinio klimato zonose. Prie žinomiausių šio skanaus augalo rūšių galima priskirti tokias tris, pvz:

Šį baziliką naudojame itališkiems patiekalams pagardinti, suteikdami jiems būdingą aštrų ir kartu saldų skonį. Tai vienmetis augalas, užaugantis iki maždaug 50 cm aukščio, o naudojamas dėl šviesiai žalių, iki 5 cm ilgio lapų, kuriuose yra liaukų, gaminančių eterinius aliejus.

Nuo įprastos veislės skiriasi savo ilgiu ir lapų forma, kurie yra smailesni, o svarbiausia – citrinų skoniu ir kvapu. Citrininio baziliko lapai taip pat gali būti įvairios spalvos – nuo šviesiai žalios iki raudonos su violetiniais fragmentais. Naudojami ne tik lapai, bet ir žydinčios viršūnės.

Kaip rodo pavadinimas, turintis kitam populiariam ir sveikam prieskoniui – cinamonui – būdingą skonį. Jis taip pat naudojamas kulinarijoje, tačiau dažniausiai ne mėsos patiekalams ar padažams, o pyragams ir desertams pagardinti.

Jei baziliką norima naudoti ne tik kaip skanų priedą, pavyzdžiui, pomidorų padažui, jis turi kompensuoti maistinių medžiagų trūkumą organizme. Analizuodami jo sudėtį iš karto pastebėsite, kad jis tikrai turi kuo pasigirti, o šiuose skaniuose žaliuose arba džiovintuose lapuose yra:

Dar vienas itališkas prieskonis, kurį verta turėti ne tik savo virtuvėje, bet ir namų žolelių vaistinėlėje, yra raudonėlis. Kitas vartojamas jo pavadinimas – paprastasis raudonėlis, o jo skonis, aromatas ir gydomosios savybės buvo vertinamos dar senovės Romoje ir tuometinėje Graikijoje.

Raudonėlis, mūsų šalyje vadinamas laukiniu mairūnu, priklauso šviesiamėgių šeimai ir auga ne tik Europoje, bet ir Azijoje bei Afrikoje. Jis suformuoja šakotą stiebą, užaugantį iki 80 cm aukščio, o tiek jis, tiek 4 cm ilgio lapai skleidžia būdingą aromatą. Augalo žolinė ir aromatą gerinanti medžiaga yra daugiausia lapai, kuriuos galima naudoti šviežius arba džiovintus.

Kaip ir anksčiau pristatytas bazilikas, raudonėlis taip pat išsiskiria iš kitų Viduržemio jūros regiono prieskonių savo unikalia, turtinga sudėtimi. Svarbiausi ir kartu lemiami augalo aromatui ir skoniui yra du eteriniai aliejai: karwakrol ir tymol. Žinoma, tai ne vieninteliai veiklieji junginiai; raudonėlio lapuose taip pat yra:

Tokią turtingą abiejų šių prieskonių sudėtį jau seniai įvertino įvairių sričių specialistai, visų pirma vaistažolių medicinos, arba fitoterapijos, specialistai. Juos tikrai verta įtraukti į savo racioną, ir ne tik dėl jų skonio, bet ir dėl naudos sveikatai, kurią per palyginti trumpą laiką pajus beveik visas organizmas. Svarbiausios baziliko ir raudonėlio gydomosios savybės:

Bazilikas ir raudonėlis yra puikus pasirinkimas žmonėms, kurie, be kita ko, laikosi svorio metimo dietos, o pirmasis prieskonis turi mažai kalorijų. Jo 100 g yra tik 22 kcal – tiek pat mažai, kiek ir glikeminis indeksas, kuris yra 14. Reguliarus baziliko ir raudonėlio vartojimas gerina virškinimo sistemos veiklą, skatina skrandžio sulčių sintezę ir palengvina virškinimo sutrikimus, tokius kaip virškinimo sutrikimai, rėmuo, viduriavimas ir vidurių pūtimas.

Tuo pačiu metu jis pasižymi diastoliniu poveikiu, pagreitina žarnyno dujų pertekliaus šalinimą, neutralizuoja skausmingas dieglius ir didina maistinių medžiagų įsisavinimą iš maisto. Raudonėlis taip pat gali būti vartojamas kepenų ir tulžies nepakankamumo bei skrandžio opų ar gastrito simptomams lengvinti.

Tačiau jį reikėtų vartoti šiek tiek saikingiau nei baziliką, jis yra kaloringesnis, 100 g yra net 265 kcal, tačiau turi mažesnį glikemijos indeksą – 1,3.

Ir bazilikas, ir raudonėlis pasižymi stipriu antibakteriniu ir priešgrybeliniu poveikiu, kurį lemia augaluose esantys eteriniai aliejai ir kitos sudedamosios dalys, pasižyminčios veiksmingumu prieš tokias šių patogeninių mikroorganizmų grupes kaip:

Kartu abu prieskoniai pasižymi stipriomis priešuždegiminėmis savybėmis, todėl organizmas geriau apsaugomas nuo galimų įvairios kilmės uždegimų ir infekcijų. Dėl didelio vitaminų ir mineralų kiekio imuninė sistema taip pat veikia efektyviau, gamina daugiau antikūnų.

Abi vaistažolės teigiamai veikia nervų sistemą ir pasižymi įrodytu raminamuoju poveikiu. Jos gali būti vartojamos kaip priemonė, padedanti įveikti visus streso padarinius ir kitas nervinės įtampos ar depresijos būsenas, nes puikiai gerina psichinę nuotaiką.

Gydymas bazilikų ar raudonėlių aliejais inhaliacijų būdu, t. y. aromaterapija, ne tik gerina nuotaiką, bet ir gerina smegenų veiklą, gerina atmintį, koncentraciją ir pažintinius gebėjimus.

Svarbiausią vietą čia užima raudonėlis, kuris gali būti naudojamas kaip itin veiksminga priemonė nuo kosulio, nes padeda atsikosėti apatinių kvėpavimo takų sekretui. Jis taip pat vartojamas sergant viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, pavyzdžiui, sinusitu.

Šio tipo infekcijų gydymui padeda abiejų prieskonių priešuždegiminės, antibakterinės ir priešgrybelinės savybės. Jie taip pat padeda įveikti virusines infekcijas, be to, verta įvertinti jų antioksidacinį poveikį, pašalinantį iš organizmo laisvuosius radikalus, kurie yra daugelio įvairių ligų priežastis.

Jei bazilikai ir raudonėliai naudojami gaminant maistą, dažniausiai džiovinti, jie tiesiog dedami į patiekalą, kol išgaunamas norimas skonis. Kita vertus, jei juos vartojame kaip maisto papildus tabletėmis, reikia griežtai laikytis gamintojo nurodymų, aprašytų pridedamame informaciniame lapelyje. Dozuojant aliejų inhaliacijos tikslais, reikia ne daugiau kaip 20-30 lašų, o procedūra kartojama 2-3 kartus per dieną.

Bazilikų ir raudonėlių vartojimo nauda gydymo tikslais sunku abejoti, tačiau svarbu iš anksto žinoti kontraindikacijas, kurios gali mažų mažiausiai trukdyti, o kai kuriais atvejais net užkirsti kelią jų vartojimui.

Bazilikas – kontraindikacijos:

Abu prieskoniai taip pat gali sukelti tam tikrą šalutinį poveikį, dažniausiai tada, kai jų suvartojama per daug. Tai daugiausia virškinimo sutrikimai, pilvo pūtimas, pykinimas, nevirškinimas, viduriavimas ir pilvo skausmas. Tai dažniau pasireiškia raudonėlio atveju, kurio perdozavus galima jausti silpnumą, nuovargį ir net galvos svaigimą. Jei ketinate naudoti šiuos prieskonius aliejų pavidalu, verta iš anksto patikrinti, ar jie nesukels alerginių odos reakcijų, dirginimo ir paraudimo.

Sources: